Elektronų paramagnetinis rezonansas (EPR) yra tam tikra magnetinio rezonanso technologija, atsirandanti dėl nesuporuotų elektronų magnetinio momento. Jis gali būti naudojamas kokybiškai ir kiekybiškai aptikti nesuporuotus elektronus, esančius medžiagų atomuose ar molekulėse, ir juos ištirti. Supančios aplinkos struktūrinės savybės. Laisviesiems radikalams orbitinis magnetinis momentas beveik neturi įtakos, o didžioji dalis viso magnetinio momento (daugiau nei 99%) prisideda prie elektronų sukimosi, todėl elektronų paramagnetinis rezonansas dar vadinamas „elektronų sukimosi rezonansu“ (ESR).

Elektronų paramagnetinį rezonansą pirmasis atrado buvęs sovietų fizikas E·K·Zavois 1944 m. iš MnCl2, CuCl2 ir kitų paramagnetinių druskų. Fizikai pirmą kartą panaudojo šią techniką tam, kad ištirtų tam tikrų sudėtingų atomų elektroninę struktūrą, kristalų struktūrą, dipolio momentą ir molekulinę struktūrą. Remdamiesi elektronų paramagnetinio rezonanso matavimų rezultatais, chemikai išaiškino cheminius ryšius ir elektronų tankio pasiskirstymą sudėtinguose organiniuose junginiuose, taip pat daug problemų, susijusių su reakcijos mechanizmu. Amerikietis B. Commoner ir kt. pirmą kartą biologijos srityje pristatė elektronų paramagnetinio rezonanso technologiją. Jie pastebėjo, kad kai kuriose augalinėse ir gyvūninėse medžiagose yra laisvųjų radikalų. Nuo septintojo dešimtmečio dėl nuolatinio prietaisų tobulinimo ir nuolatinių technologijų naujovių elektronų paramagnetinio rezonanso technologija buvo naudojama fizikoje, puslaidininkiuose, organinėje chemijoje, kompleksinėje chemijoje, radiacinėje chemijoje, chemijos inžinerijoje, jūrų chemijoje, katalizatoriuose, biologijoje ir biologija. Jis buvo plačiai naudojamas daugelyje sričių, tokių kaip chemija, medicina, aplinkos mokslas ir geologiniai žvalgymai.