Fizinis magnetinio rezonanso tomografijos (MRT) pagrindas yra branduolinio magnetinio rezonanso (NMR) reiškinys. Siekiant, kad žodis „branduolinis“ nesukeltų žmonių baimės ir pašalintų branduolinės spinduliuotės riziką atliekant NMR patikrinimus, dabartinė akademinė bendruomenė pakeitė branduolinį magnetinį rezonansą į magnetinį rezonansą (MR). MR fenomeną 1946 m. Atrado Blochas iš Stanfordo universiteto ir Harvardo universiteto Purcellas, o 1952 m. Jiedu buvo apdovanoti Nobelio fizikos premija. 1967 m. Jasperis Jacksonas pirmą kartą gavo MR signalus apie gyvų gyvūnų audinius. 1971 metais Damianas iš Niujorko valstijos universiteto JAV pasiūlė, kad galima būtų panaudoti magnetinio rezonanso reiškinį diagnozuojant vėžį. 1973 m. Lauterbur panaudojo gradiento magnetinius laukus, kad išspręstų MR signalų erdvinio pozicionavimo problemą, ir gavo pirmąjį dvimatį vandens modelio MR vaizdą, kuris padėjo pagrindą MRT taikymui medicinos srityje. Pirmasis žmogaus kūno magnetinio rezonanso vaizdas gimė 1978 m.
1980 m. Buvo sėkmingai sukurtas MRT, skirtas ligoms diagnozuoti, ir pradėtas klinikinis pritaikymas. 1982 m. Oficialiai įsteigta Tarptautinė magnetinio rezonanso draugija, kuri paspartino šios naujos technologijos taikymą medicinos diagnostikos ir mokslinių tyrimų padaliniuose. 2003 m. Lauterbu ir Mansfieldas kartu laimėjo Nobelio fiziologijos ar medicinos premiją už pagrindinius magnetinio rezonanso tyrimo atradimus.
Paskelbimo laikas: birželio 15-20 d